Mokymų datos:
2026-09-25
2026-12-11

Dalyvavimas renginyje – nuotoliniu būdu.

PROGRAMA

 Komisijos funkcija ir jos vieta sprendimų priėmimo procese.

  1. Komisijos siūlymas ir galutinis sprendimas.
  2. Kompetencijos ribos.
  3. „Mes tik rekomendavome“ – ar tai atleidžia nuo atsakomybės?
  4. Sprendimas, neveikimas ir pavėluotas reagavimas.
  5. Profesinės klaidos ir netinkamo veikimo skirtumai.
  6. Kada sprendimas gali būti vertinamas kaip netinkamas?
  7. Sprendimų priėmimas esant nepakankamai informacijai.

Sprendimo pasirinkimo laisvė – teisė rinktis, bet ne veikti be ribų.

Kai teisės norma leidžia pasirinkti iš kelių teisėtų sprendimo variantų, komisija turi ne tik galimybę pasirinkti, bet ir pareigą pagrįsti, kodėl konkrečioje situacijoje pasirinko būtent tokį sprendimą.

Analizuojama:

  1. sprendimo pasirinkimo ribos;
  2. atvejai, kai pasirinkimo laisvė yra ribota;
  3. sprendimo priėmimas neviršijant suteiktų įgaliojimų;
  4. pareiga įvertinti visas reikšmingas aplinkybes;
  5. sprendimas „pagal įprotį“;
  6. sprendimas „nes taip visada darėme“;
  7. sprendimas, kai pasirenkama ne todėl, kad tai geriausias sprendimas, o todėl, kad tai patogiausia.

Sprendimo rizikos:

  1. nepakankamas faktinis pagrindas;
  2. neįvertintos reikšmingos aplinkybės;
  3. formalus vaiko nuomonės įvertinimas;
  4. neatsakyta į esminius argumentus;
  5. neįvertintos alternatyvos;
  6. neproporcinga priemonė;
  7. neaiški motyvacija;
  8. prieštaravimai tarp surinktos informacijos ir galutinio siūlymo.

Praktinė užduotis

  1. „Galime skirti priemonę.“
  2. „Turime skirti priemonę.“
  3. „Manome, kad būtų tikslinga skirti priemonę.“

Kuo šie teiginiai skiriasi teisine ir argumentavimo prasme?

KAI KOMISIJOJE NUOMONĖS IŠSISKIRIA

  1. Ką daryti, kai nėra vieningos nuomonės?
  2. Ar daugumos balsas automatiškai reiškia teisingą sprendimą?
  3. Ar skirtingos nuomonės gali padėti priimti geresnį sprendimą?
  4. Kaip elgtis, kai abejoju siūlomu sprendimu?
  5. Kaip fiksuoti skirtingas pozicijas?
  6. Kada komisijos narys turėtų susilaikyti?
  7. Interesų konfliktas ir nešališkumas.
  8. Profesionalus nesutikimas.
  9. Ką daryti, jeigu prieš balsavimą paaiškėja nauja reikšminga aplinkybė?
  10. Kada balsavimas turėtų būti atidėtas?
  11. Ką daryti, kai viena institucija teigia viena, kita – priešingai?
  12. Kaip nustatyti, kuria informacija galima remtis?
  13. Ar sprendimas gali būti priimamas remiantis tikėtina, bet nepakankamai patikrinta aplinkybe?
  14. Ar vaiko nuomonė gali būti lemiama?
  15. Ką daryti, kai vaikas nori vieno sprendimo, o specialistai siūlo kitą?
  16. Ar galima balsuoti už sprendimą, kurio teisinio pagrindo komisijos narys nesupranta?
  17. Ar komisijos narys turi teisę inicijuoti klausimo peržiūrą?

Praktinė situacija

Komisijos posėdyje:

  1. policija siūlo griežtesnę priemonę;
  2. mokykla mano, kad dar pakanka pagalbos priemonių;
  3. socialinis darbuotojas teigia, kad šeima bendradarbiauja;
  4. vaikas kategoriškai nesutinka su siūloma priemone;
  5. tėvai prašo dar vieno pagalbos etapo.

Užduotis: priimti poziciją ir ją pagrįsti taip, kad kiekvienas komisijos narys galėtų atsakyti į klausimą:

„Kodėl būtent toks sprendimas yra geriausiai pagrįstas šioje konkrečioje situacijoje?“

KAI SPRENDIMAS TAMPA ATSAKOMYBE

Kas yra komisijos nario profesinė atsakomybė?

  1. atsakomybė ne tik už rezultatą, bet ir už sprendimo priėmimo procesą;
  2. pareiga veikti pagal kompetenciją;
  3. pareiga įvertinti reikšmingas aplinkybes;
  4. pareiga būti objektyviam ir nešališkam;
  5. pareiga neignoruoti abejonių;
  6. pareiga pagrįsti sprendimą;
  7. pareiga matyti ne „problemą“, o konkretų vaiką ir jo situaciją.

Atsakomybės rūšys ir jų skirtumai.
Darbuotojo atsakomybė ir institucijos atsakomybė.
Vadovo pavedimas: ar jis panaikina darbuotojo atsakomybę?
Atsakomybė už neveikimą.
Kas atsakingas, kai visi laikėsi procedūros, bet rezultatas buvo blogas?

Sprendimų dokumentavimas.

  1. Kodėl dokumentavimas yra sprendimo dalis?
  2. Faktas, vertinimas ir prielaida – kaip jų nesupainioti?
  3. Ką būtina užfiksuoti?
  4. Kaip dokumentuoti rizikos vertinimą?
  5. Kaip užrašyti sprendimo motyvus?
  6. Ko vengti dokumentuojant?
  7. Subjektyvūs vertinimai ir jų keliama rizika.
  8. „Trumpai ir aiškiai“ – kaip dokumentuoti taip, kad kitam specialistui būtų suprantama.

Sprendimas sudėtingoje situacijoje – praktinių atvejų analizė

1 atvejis. „Šeima atsisako pagalbos“

Šeima atsisako pagalbos, tačiau specialistai mato galimą riziką vaiko gerovei.

Klausimai:

  1. Ar galima veikti prieš šeimos ar vaiko valią?
  2. Kokią informaciją būtina įvertinti prieš priimant sprendimą?
  3. Kada šeimos atsisakymas pagalbos turi būti gerbiamas?
  4. Kada atsiranda pareiga imtis papildomų veiksmų?
  5. Ar vien atsisakymas pagalbos gali būti pagrindas priimti nepalankų sprendimą?
  6. Kaip įvertinti, ar šeima iš tikrųjų atsisako pagalbos, ar siūloma pagalba jai netinkama?
  7. Kaip priimtą sprendimą tinkamai užfiksuoti?

2 atvejis. „Informacija apie šeimą“

Komisija gauna informaciją apie galimus sunkumus šeimoje iš kelių šaltinių. Dalį informacijos pateikia institucijos, dalį – kaimynai ar kiti asmenys. Informacija nėra vienareikšmė ir ne visa patikrinta.

Klausimai:

  1. Kokią informaciją galima laikyti patikima?
  2. Ką būtina papildomai patikrinti prieš priimant sprendimą?
  3. Ar galima sprendimą grįsti nepatikrinta informacija?
  4. Kaip atskirti faktą nuo nuomonės ar prielaidos?
  5. Kaip vertinti skirtingų institucijų pateiktos informacijos prieštaravimus?
  6. Kaip užtikrinti šeimos teisę būti išklausytai?
  7. Kiek informacijos būtina įtraukti į komisijos sprendimo pagrindimą?

3 atvejis. „Vaikas nesutinka su komisijos siūlomu sprendimu“

Komisija svarsto priemonę, kurią specialistai vertina kaip reikalingą. Vaikas aiškiai išreiškia nesutikimą ir teigia, kad siūlomas sprendimas pablogins jo situaciją.

Klausimai:

  1. Kaip turi būti įvertinta vaiko nuomonė?
  2. Ar vaiko nesutikimas gali pakeisti komisijos sprendimą?
  3. Kada vaiko nuomonė gali nesutapti su geriausiais jo interesais?
  4. Kaip nustatyti, kas konkrečioje situacijoje atitinka vaiko interesus?
  5. Ar komisija turi paaiškinti vaikui, kodėl pasirinko kitokį sprendimą?
  6. Kaip vaiko nuomonės įvertinimą tinkamai atspindėti sprendimo dokumentuose?

4 atvejis. „Visi sako skirtingai“

Mokykla, socialinis darbuotojas, tėvai ir vaikas pateikia skirtingą situacijos vertinimą. Kiekviena pusė pateikia argumentų, kodėl būtent jos pozicija yra teisinga.

Klausimai:

  1. Kuri informacija turėtų būti laikoma reikšmingiausia?
  2. Ar komisija gali remtis vienos institucijos pozicija?
  3. Kaip spręsti informacijos prieštaravimus?
  4. Kokių papildomų duomenų reikėtų?
  5. Ar komisija turi priimti nepriklausomą vertinimą?
  6. Kaip sprendime pagrįsti, kodėl vieni argumentai buvo priimti, o kiti – atmesti?

5 atvejis. „Pagalba jau buvo teikiama, bet rezultato nėra“

Vaikui ir šeimai jau buvo teikiama pagalba, tačiau situacija reikšmingai nepagerėjo. Komisija svarsto, ar būtina taikyti intensyvesnes priemones.

Klausimai:

  1. Ar vien pagalbos neveiksmingumas yra pagrindas taikyti griežtesnę priemonę?
  2. Kaip įvertinti, ar ankstesnė pagalba buvo tinkama?
  3. Ar pagalba buvo pakankamai intensyvi ir ilgalaikė?
  4. Ar šeima turėjo realią galimybę ja pasinaudoti?
  5. Kokios alternatyvos dar galimos?
  6. Kaip įvertinti proporcingumą?
  7. Kaip pagrįsti, kodėl pasirinkta būtent konkreti priemonė?

6 atvejis. „Taip darėme ir anksčiau“

Komisijos narys siūlo priimti tokį patį sprendimą, koks buvo priimtas panašioje ankstesnėje situacijoje.

Klausimai:

  1. Ar ankstesnis sprendimas gali būti pagrindas dabartiniam sprendimui?
  2. Ar „panaši situacija“ reiškia, kad turi būti priimtas toks pats sprendimas?
  3. Kokias konkretaus vaiko ir šeimos aplinkybes būtina įvertinti?
  4. Ar galima priimti sprendimą remiantis vien ankstesne praktika?
  5. Kaip išvengti sprendimų priėmimo „pagal įprotį“?
  6. Kaip pagrįsti, kad šis sprendimas tinkamas būtent konkrečiai situacijai?

7 atvejis. „Kai komisijos narių nuomonės išsiskiria“

Vienas komisijos narys mano, kad reikalinga griežtesnė priemonė. Kitas siūlo papildomą pagalbą. Trečias abejoja, ar apskritai pakanka informacijos sprendimui priimti.

Klausimai:

  1. Ką daryti, kai komisijos narių vertinimai iš esmės skiriasi?
  2. Ar daugumos nuomonė automatiškai reiškia, kad sprendimas yra pagrįstas?
  3. Kada reikėtų atidėti sprendimo priėmimą ir rinkti papildomą informaciją?
  4. Kaip komisijos narys turėtų elgtis, jeigu nesutinka su siūlomu sprendimu?
  5. Kaip tinkamai užfiksuoti skirtingas komisijos narių pozicijas?
  6. Kokia yra individuali komisijos nario atsakomybė priimant sprendimą?

8 atvejis. „Sprendimas, kuris atrodo teisingas, bet ar jį galime pagrįsti?“

Komisija priima sprendimą, kuris visiems atrodo logiškas ir geriausiai atitinkantis vaiko interesus. Tačiau sprendimo dokumentuose pateikti tik bendro pobūdžio argumentai.

Klausimai:

  1. Ar teisingas sprendimas visada yra ir tinkamai pagrįstas sprendimas?
  2. Kokių konkrečių faktų trūksta?
  3. Ar iš sprendimo galima suprasti, kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas?
  4. Ar aišku, kokios alternatyvos buvo svarstytos?
  5. Ar aišku, kaip buvo įvertinta vaiko nuomonė?
  6. Ar sprendimas atlaikytų nepriklausomą jo pagrįstumo patikrinimą?
  7. Ką reikėtų pakeisti sprendimo motyvuose?

9 atvejis. „Ar tikrai turime pakankamai informacijos?“

Komisija turi priimti sprendimą, tačiau dalis informacijos dar negauta. Vieni nariai siūlo sprendimą priimti remiantis turimais duomenimis, kiti mano, kad reikėtų papildomai išsiaiškinti situaciją.

Klausimai:

  1. Kokia informacija yra būtina sprendimui priimti?
  2. Kuri informacija yra papildoma, o kuri – lemiama?
  3. Kada informacijos trūkumas yra pakankamas pagrindas atidėti sprendimą?
  4. Kas atsakingas už papildomos informacijos surinkimą?
  5. Ar galima sprendimą priimti esant neapibrėžtumui?
  6. Kaip sprendime atspindėti nustatytas ir nenustatytas aplinkybes?

10 atvejis. „Kai sprendimas tampa atsakomybe“

Komisija priėmė sprendimą. Po kurio laiko situacija pablogėjo, o vaiko atstovas teigia, kad komisija neįvertino tam tikrų aplinkybių.

Klausimai:

  1. Už ką komisijos narys atsako priimdamas sprendimą?
  2. Ar neigiamas sprendimo rezultatas automatiškai reiškia, kad sprendimas buvo neteisėtas?
  3. Kaip vertinamas sprendimo priėmimo procesas?
  4. Ar komisija gali pagrįstai priimti sprendimą, kuris vėliau nepasiteisina?
  5. Ką reiškia profesionali atsakomybė sprendžiant vaiko situaciją?
  6. Kokius klausimus kiekvienas komisijos narys turėtų užduoti sau prieš balsuodamas?

Atsakymai į klausimus. Diskusijos.

Lektorė
Raimonda Joskaudienė – teisininkė, praktikė, ilgametė lektorė, Lietuvos komercinio arbitražo arbitrė, teismo mediatorė. Lektorė daugelį metų konsultuoja Lietuvos ir tarptautines kompanijas civilinės teisės, statybų-rangos, viešųjų pirkimų, darbo teisės, duomenų apsaugos, vaikų teisės, juridinių asmenų steigimo, veiklos likvidavimo bei asmenų atsakomybės, sutarčių sudarymo ir vykdymo, komercinės teisės ir skolų išieškojimo klausimais.

Registracija 9:00 – 9:30
Darbotvarkė  9:30 – 14:30

KAINA 1 DALYVIUI
65 Eur   užsiregistravus nuo 10 dalyvių iki lapkričio 23 d.;
75 Eur   užsiregistravus nuo 5 dalyvių iki lapkričio 23 d.;
80 Eur    užsiregistravus nuo 2 dalyvių  iki lapkričio 23 d.;
85 Eur    užsiregistravus  iki  lapkričio 23 d.;
95 Eur   užsiregistravus po lapkričio 23  d.

PVM mokymams netaikomas.

APMOKĖJIMAS galimas po renginio.
registruotis

Registracijos vėliausiai galima atsisakyti likus 2 dienoms iki renginio el. paštu: info@propartners.lt. Vėliau pinigai negrąžinami.

Daugiau informacijos:
El. paštas: info@propartners.lt, mob.tel.:  +370 605 21833

 

Paskelbė: Pro Partners | | Kategorijoje: Seminarai |